Tantalo atradimo istorija

1802 m. švedų chemikas AG Ekabergas, 1767–1813 m., Skandinavijoje analizuodamas mineralą (niobio-tantalo rūdą), perkristalizavo jį iš jų rūgščių sugeneravęs fluorido kompleksines druskas ir taip atrado naują elementą, kurį pavadino tantalu. Tantalas, dievo Dzeuso sūnus graikų mitologijoje.
Kadangi niobis ir tantalas yra labai panašūs savo prigimtimi, kadaise buvo manoma, kad jie yra tas pats elementas; 1809 m. britų chemikas William Hyde Wollaston palygino niobio ir tantalo oksidus atskirai ir, nors sugalvojo skirtingas tankio reikšmes, laikė juos visiškai ta pačia medžiaga.

Iki 1844 m. vokiečių chemikas Heinrichas Rose, 1795–1864 m., paneigė išvadą, kad tantalas ir niobis yra tas pats elementas, ir chemiškai nustatė, kad tai yra du skirtingi elementai. Abu elementus jis pavadino „Niobiu“ ir „Pelopiumi“ graikų mitologijoje ašarų deivės Tantalo ir jos sūnaus Pelopso dukters Niobės vardu.
1864 m. Christian Wilhelm Blomstrand, Henri Edin St. Clair de Ville ir Louis Joseph Troost galutinai įrodė, kad tantalas ir niobis yra du skirtingi cheminiai elementai ir nustatė daugelio susijusių junginių chemines formules.
Tais pačiais metais de Marigny įkaitino tantalo chloridą vandenilio atmosferoje, taip redukcijos reakcijos būdu pirmą kartą pagamindamas tantalo metalą. Ankstesniuose tantalo patobulinimuose buvo daug priemaišų, o pirmąjį gryną tantalą 1903 m. pagamino Werneris von Boltonas.
Mokslininkai pirmieji iš niobio (kalio pentafluoroksiniobato monohidrato) išgavo tantalą (kalio heptafluorotalatatą) sluoksninės kristalizacijos būdu. Šį metodą 1866 m. atrado de Marigny. Šiandien mokslininkai naudoja tantalo tirpalų, kurių sudėtyje yra fluoro, ekstrakciją tirpikliu.